Tefsir z Olity — uwagi językoznawcy

Abstract

Tatarskie piśmiennictwo przekładowe stanowi niezwykle ciekawy przedmiot interdyscyplinarnych badań. Powstało w wielokulturowym i wielojęzycznym Wielkim Księstwie Litewskim (dalej: WKL), w środowisku litewsko-polskich muzułmanów, żyjących w warunkach diaspory w otoczeniu chrześcijańskim. Miało to wpływ na wielowarstwowość genetyczną tatarskiej twórczości, w tym na obecność zróżnicowanych geograficznie i chronologicznie cech polszczyzny północnokresowej i języka białoruskiego; na związek literatury Tatarów WKL z renesansowymi tłumaczeniami Biblii na język polski, a zarazem z koraniczną tradycją przekładową w postaci m.in. tureckich tefsirów. Ponadto można wykazać cechy wspólne tatarskiego piśmiennictwa i literatury biblijno-psałterzowej okresu średniowiecza. Jednym z najstarszych zabytków litewsko-polskich muzułmanów jest tefsir z Olity (1723 r.). W artykule podjęto próbę opisu filologicznego zabytku na wszystkich poziomach języka.

Tatar translation manuscripts are an extremely interesting subject of interdisciplinary research. They originated in the multicultural and multilingual Grand Duchy of Lithuania (hereinafter referred to as GDL) among Lithuanian and Polish Muslims who lived in a diaspora in Christian surroundings, which had influence on the multifaceted genetics of the Tatar literature, including chronologically and geographically diverse features of the language variety spoken at the Polish-Lithuanian-Belarusian borderland, the connection between the literature of GDL Tartars and Renaissance translations of the Bible into the Polish language, and the Quranic translation tradition reflected in such works as Turkish tafsirs. Moreover, it is possible to indicate common features of Tatar writings and medieval Bible and Psalter literature. One of the oldest monuments of Lithuanian and Polish Muslim literature is the tafsir of Alytus (1723). This paper is a philological study of all language layers of this monument.

Totorių versti rankraščiai yra itin įdomūs tarpdisciplininiams tyrimams. Jie atsirado Lietuvos ir Lenkijos musulmonų, kurie gyveno kaip diaspora krikščioniškoje erdvėje, daugiakultūrinėje ir daugiakalbėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau — LDK), tarpe. Ši aplinka turėjo įtakos įvairiapusei totorių raštijos genetikai, lėmė ir chronologiškai ir geografškai skirtingus kalbų, vartotų Lenkijos–Lietuvos–Baltarusijos pasienyje, litera- tūros bruožus. Randama sąsajų tarp LDK totorių raštijos ir Renesanso laikotarpio Biblijos vertimų į lenkų kalbą, o Korano vertimo tradicijos atsispindi tokiuose darbuose, kaip antai tiurkiški tefsyrai. Maža to, galima nustatyti bendrus totorių raštijos ir viduramžių biblinės ar psalmynų literatūros bruožus. Vienas seniausių Lietuvos ir Lenkijos musulmonų raštijos paminklų yra Alytaus tefsyras (1723 m.). Šiame straipsnyje flologiniu aspektu analizuojami visi šio rankraščio sluoksniai.